1. BENDRAUKITE. Bendravimas yra būtinas, net jei asmuo visiškai nekalba ar negali su jumis bendrauti. Stenkitės kalbėti trumpais, paprastais sakiniais, žodžius tarkite lėtai ir aiškiai. Kalbėkite po vieną.
2. NESIGINČYKITE ir nekalbėkite apie jį jam girdint. Asmuo, turintis kalbos sutrikimą, gali nesuprasti ką sakote, tačiau jūsų balso tonas gali būti jam suprantamas. Neapkalbėkite jo paties ir neaptarinėkite jo sveikatos jam girdint.
3. NESKUBINKITE asmens turinčio kalbos sutrikimą, nes tai gali pabloginti jo kalbą. Jeigu užduodate klausimą, duokite laiko pagalvoti, atsakyti savarankiškai.
4. Vienu metu duokite tik VIENĄ NURODYMĄ (Atsisėskite. Atsigerkite. Atsigulkite. Pakelkite ranką ir t.t.). Didelis kiekis paliepimų ir nurodymų klaidina, kai kurie iš daugybės nurodymų gali būti pamiršti ir neatlikti.
5. Keisdami pokalbio temą, DARYKITE PAUZES, nes dažnai ir greitai keičiamas pokalbio objektas ir “šokinėjimas” nuo vienos temos prie kitos, gali žmogų suklaidinti, ko pasekoje, negausite jums reikiamų atsakymų, jis negalės dalyvauti pokalbyje.
6. BŪKITE MATOMAS. Kalbėdamas įsitikinkite, kad asmuo jus mato ir girdi, lieskite jį, paimkite už rankos, kad jis galėtų jaustis ne vienas.
7. NEREIKALAUKITE, kad jis tartų žodį, kantriai laukite, duokite laiko pabandyti, nesistenkite atsakyti už jį. Įveskite klausimus į kuriuos atsakymas būtų “taip arba ne”. Atsakymams panaudokite žodžio užuominas. Įsitikinkite ar jis gerai supranta kalbą.
8. LIKITE RAMŪS. Jei pastebite, kad asmuo jaudinasi, nes negali ko nors pasakyti ar padaryti, apsidairykite, galbūt suprasite ko jis nori. Jei manote, kad negalėsite suprasti ar atspėti ko jis nori – nukreipkite jo dėmesį, tačiau išlikite ramūs.
9. ĮSPĖKITE ARTIMUOSIUS, ypač vaikus, kad bendraudami su asmenimi, turinčiu kalbos sutrikimą, nedarytų užgaulių ir gana įprastų klaidų. Nesistenkite užbaigti jo pradėto sakinio, nekartokite neteisingai ištartų žodžių, nesijuokite jei jam nepavykta, nes jei jis galėtų – jis pasakytų.
